„Du mano vaikai gimė ligoninėje, du – namie, todėl turiu patirties ir galiu palyginti.

Seniau mano suvokimas apie žmogaus gimimą buvo ribotas: įsivaizdavau, kad tai kažkoks itin nemalonus fiziologinis procesas, tik moteriai skirta nelaimė, kurios geriau savo akimis nematyti ir nežinoti, kaip tavo vaikas ateina į pasaulį. Žodžiu, tai moters ir kūdikio kančios slenkstis, dėl kurio tau lieka jaustis kaltam, ir nieko čia nepadarysi.

Tačiau dabar turiu ir kitokių patirčių. Gavau ypatingą likimo dovaną – galimybę dalyvauti gyvybės atsiradimo šventėje, kurią patyrus daug kas mano sąmonėje tiesiog apsivertė – tarsi būčiau susitikęs su kosmosu ir suvokęs gyvybės šventumo paslaptį. Jeigu moteris tokiam įvykiui ruošiasi ir jo laukia, tai jau nėra nelaimė, o natūralus moteriškumo išsipildymas. Tokia moteris žino, ką daro, ir moka tai daryti. Gimdymas namie nepaprastai suartino mus. Kai kūdikis iš motinos kūno ateina tiesiai į tavo rankas tai ir sukrečiantis įvykis, ir didelis stebuklas, kurį sunku atpasakoti, o ir nesinori pasakoti, nes tai pernelyg asmeniška ir brangu.“