„Stebiuosi, kai namų gimdymai vadinami netradiciniais. Iš tikrųjų tai – pats tradiciškiausias būdas ir vieta ateiti į pasaulį. Ką reiškia šimtmetis prieš tūkstantmečius? Kiek egzistuoja žmonija, gimtieji namai buvo ne metafora, bet konkreti vieta. Vakaruose XX a. 8-ajame dešimtmetyje namų gimdymai atgijo kartu su feministiniu sąjūdžiu, įkvėpti minties, kad moters kūnas turi priklausyti jai pačiai – ne visuomenei, ne vyrui, ne medicinai.

Pažįstu vaikų, kurie nebūtų gimę ar išgyvenę, jeigu nebūtų šiuolaikinės medicinos. Pažįstu vaikų ir suaugusiųjų, sužalotų visam gyvenimui, nors gimė ligoninėje, traumuotų per gimdymą. Pažįstu daug laimingų tėvų, kurie susilaukė kūdikių namuose. Nėra vieno kelio, priimtino visiems, bet tie, kurie nori savo vaikams gimtųjų namų, neturėtų būti laikomi užribiu. Lygiai kaip neabejoju, kad Lietuvos pribuvėjos ir akušerės nėra prastesnės už savo koleges (ir kolegas) kaimyninėse šalyse ir gebėtų dirbti savarankiškai. Ir, tiesą sakant, nesuprantu, dėl ko ginčijamės.“