Project Description
Urtė Čiblytė (26m.) ir Peer Westerink (29 m.) augina tris vaikus: Ana-Lottą, Jutą ir Joną. Peer dirba euritmijos mokytoju Vilniaus Valdorfo mokykloje. Urtė šiuo metu augina vaikus.
„Apie pasirinkimą, kur gimdysiu, galvoti nereikėjo. Tai žinojau dar būdama maža. Aš ir mano sesuo gimėme namuose. Galbūt todėl neabejojau, kur noriu sutikti savo vaikus. Namai yra namai…
Abi pirmosios mergaitės gimė Nyderlanduose. Ten gali rinktis, kur gimdysi, ir tau bus suteikta visa reikiama pagalba ir visos sąlygos. Nesvarbu, namuose ar ligoninėje. Kelios akušerės/ pribuvėjos, su kuriomis nuolat matydavausi viso nėštumo metu, kartu stebėjo nėštumą, atsakė į rūpimus klausimus ir padėjo pasiruošti gimdymui. Prasidėjus gimdymui, budinti pribuvėja atvažiavo į namus, buvo kartu ir suteikė visą reikiamą pagalbą.
Grįžusi į Lietuvą, laukdama Jono, ėmiau dvejoti… Gimdyvių priežiūra pasirodė pasenusi ir beviltiška. Jaučiausi neišgirsta, į mane buvo žiūrima ne kaip į žmogų, bet kaip į eilinį, mažai ką suvokiantį pacientą. Žinojau, ko noriu, bet tam čia nebuvo sąlygų. Bandydama surasti žmones, galinčius būti šalia gimdymo metu, ir gauti žinių apie tai, jaučiausi atliekanti nusikaltimą. Visi kalbėjo pašnibždomis. Ar aš tikrai galiu rinktis? Ar man, kaip motinai, leidžiama nuspręsti, kur gimdysiu savo vaiką ir ar gausiu pagalbą? Ar aš, besilaukianti moteris – ligonė? Ar gimtis namuose tai nusikaltimas?“
„Man gimdymas yra pati natūraliausia moteriškos būties išraiška ir tuo pačiu pats didžiausias virsmo stebuklas, kuriame susijungia dangus ir žemė. Tokį stebuklą žodžiais nusakyti sunku, bet jį gali patirti kiekviena.
Gimimas, mano manymu, tai viena svarbiausių patirčių, nulemianti visą žmogaus gyvenimą. Kiekviena detalė gimdymo metu yra svarbi. Gimstantis žmogus atsineša savo istoriją ir pradeda savo unikalų gyvenimo kelią. Mūsų, kaip tėvų, pareiga įsiklausyti į naują žmogų ir mylinčiomis rankomis jį priimti.“
Fotografas Marius Aksijonaitis